2011-03-28
prieš dešimt metų, kai man visai nurovė stogą tai kas su manimi vyko, nutariau pasakyti apie tai Mamai. tiesiog norėjau, kad kas nors žinotų kas aš esu.
tuo metu pradėjau draugauti su mergina, kuri man buvo labai svarbi. paslapties nešiojimas ir nuolatinės virtinės klausimų "ar turi vaikiną?" sprogdino manyje bombas. buvo baisu savęs, artimųjų, likimo ir žmonijos. tą vakarą su Mama kalbėjomės, kaip man sekasi, kaip gyvenu (studijavau kitame mieste). daug kalbėjau apie draugę ir supratau, kad nepasakydama visko - tiesiog meluoju. labiausiai - sau.
jaučiau, kad dabar turiu pasakyti jog man patinka merginos. tada savęs dar neįvardinau lesbiete. šis žodis atrodė atstumiantis ir gal net bjaurus. labai įsitempiau galvodama - ką sakyti.
- Mama, žinai ką?...
- Žinau.
buvau įsitikinusi, kad ji blefuoja. klydau. tada kalbėjo Ji. apie tai, kad mane pažįsta geriau nei aš manau. kad ji mane myli nepriklausomai nuo to ką aš myliu. tą vakarą apgailestavo tik dėl vieno dalyko... kad neturės anūkų. dabar aš taip nemanau, nors tada man irgi taip atrodė. tada tiesiog verkiau. greičiausiai iš palengvėjimo.
tas vakaras buvo nors ir mažas žingsnis, tačiau labai svarbi pradžia coming out procesui, kuris tikiu tęsiasi visą gyvenimą. tapo lengviau kalbėti, pasidžiaugti, o kartais liūdėti. nebijoti pasakyti. prisiglausti.
sąntykiai su Mama tapo daug šiltesni. po visų paauglystęs audrų ir nesantaikų jaučiau, kad turiu ne priešą, o artimą draugą.
jei laiką reikėtų sugrąžinti, neabejoju, kad ir vėl pasakyčiau ar bandyčiau pasikalbėti ne tik su mama. nežinau ką keisčiau. matyt kiekviena akimirka yra vis kita. tą syk buvo tiesiog taip.
tai nereiškia, kad nuo tos akimirkos pasaulis apsivertė kiton pusėn, kartas nuo karto susidurdavau su požiūriu kad "ai, gal ateis laikas ir vyrą susirasi".
aš netikiu, kad yra universalių patarimų tinkančių visiems. kiekvienas gyvename savo kontekste. tai kas tinka man gali visiškai netikti kitam žmogui. gal tik... per tiek metų matydama tėvus galiu pasidalinti įžvalga, jog ne tik man reikėjo laiko keistis, priimti save. lygiagrečiai tą procesą vis dar išgyvena ir mano tėvai/ coming out'as vyksta ir jiems. praėjo dešimt metų, kada mano Mama drąsiai sako jog džiaugiasi dukra lesbiete.
ne patarti, o palaikyti noriu skaitančius, kuriems gal būt tai gali būti svarbu. vis dažniau susiduriu su šeimomis, kuriose LGBT vaikus tėvai priima ir palaiko. dažnai patiems mums tai būna staigmena. linkiu, kad Jūsų tėvai būtų supratingi, nuoširdūs ir drąsus Jus priimti!
nesate vieni, nelikite vieni. jei jaučiate, kad neturit su kuo pasidalinti savo išgyvenimais, o viduje tai taip to norisi - rašykite tai čia.
Atsivėrimas - esminis procesas, kurio dėka mes galime leisti sau būti savimi, įveikti savo baimes, išgyventi laisvę, mylėti save, kurti, augti.
ačiū šiam puslapiui, nors jo nebuvo tada kai man to labai reikėjo, tačiau jis pagaliau yra, nes dabar jo reikia Jums.
ausma
tuo metu pradėjau draugauti su mergina, kuri man buvo labai svarbi. paslapties nešiojimas ir nuolatinės virtinės klausimų "ar turi vaikiną?" sprogdino manyje bombas. buvo baisu savęs, artimųjų, likimo ir žmonijos. tą vakarą su Mama kalbėjomės, kaip man sekasi, kaip gyvenu (studijavau kitame mieste). daug kalbėjau apie draugę ir supratau, kad nepasakydama visko - tiesiog meluoju. labiausiai - sau.
jaučiau, kad dabar turiu pasakyti jog man patinka merginos. tada savęs dar neįvardinau lesbiete. šis žodis atrodė atstumiantis ir gal net bjaurus. labai įsitempiau galvodama - ką sakyti.
- Mama, žinai ką?...
- Žinau.
buvau įsitikinusi, kad ji blefuoja. klydau. tada kalbėjo Ji. apie tai, kad mane pažįsta geriau nei aš manau. kad ji mane myli nepriklausomai nuo to ką aš myliu. tą vakarą apgailestavo tik dėl vieno dalyko... kad neturės anūkų. dabar aš taip nemanau, nors tada man irgi taip atrodė. tada tiesiog verkiau. greičiausiai iš palengvėjimo.
tas vakaras buvo nors ir mažas žingsnis, tačiau labai svarbi pradžia coming out procesui, kuris tikiu tęsiasi visą gyvenimą. tapo lengviau kalbėti, pasidžiaugti, o kartais liūdėti. nebijoti pasakyti. prisiglausti.
sąntykiai su Mama tapo daug šiltesni. po visų paauglystęs audrų ir nesantaikų jaučiau, kad turiu ne priešą, o artimą draugą.
jei laiką reikėtų sugrąžinti, neabejoju, kad ir vėl pasakyčiau ar bandyčiau pasikalbėti ne tik su mama. nežinau ką keisčiau. matyt kiekviena akimirka yra vis kita. tą syk buvo tiesiog taip.
tai nereiškia, kad nuo tos akimirkos pasaulis apsivertė kiton pusėn, kartas nuo karto susidurdavau su požiūriu kad "ai, gal ateis laikas ir vyrą susirasi".
aš netikiu, kad yra universalių patarimų tinkančių visiems. kiekvienas gyvename savo kontekste. tai kas tinka man gali visiškai netikti kitam žmogui. gal tik... per tiek metų matydama tėvus galiu pasidalinti įžvalga, jog ne tik man reikėjo laiko keistis, priimti save. lygiagrečiai tą procesą vis dar išgyvena ir mano tėvai/ coming out'as vyksta ir jiems. praėjo dešimt metų, kada mano Mama drąsiai sako jog džiaugiasi dukra lesbiete.
ne patarti, o palaikyti noriu skaitančius, kuriems gal būt tai gali būti svarbu. vis dažniau susiduriu su šeimomis, kuriose LGBT vaikus tėvai priima ir palaiko. dažnai patiems mums tai būna staigmena. linkiu, kad Jūsų tėvai būtų supratingi, nuoširdūs ir drąsus Jus priimti!
nesate vieni, nelikite vieni. jei jaučiate, kad neturit su kuo pasidalinti savo išgyvenimais, o viduje tai taip to norisi - rašykite tai čia.
Atsivėrimas - esminis procesas, kurio dėka mes galime leisti sau būti savimi, įveikti savo baimes, išgyventi laisvę, mylėti save, kurti, augti.
ačiū šiam puslapiui, nors jo nebuvo tada kai man to labai reikėjo, tačiau jis pagaliau yra, nes dabar jo reikia Jums.
ausma
