Jaunų gėjų atsivėrimo psichologiniai veiksniai
Seksualinės orientacijos atskleidimas aplinkiniams arba kitaip – atsivėrimas (angl. coming-out) yra svarbus žingsnis siekiant suartėti su aplinkiniais bei sutvirtinti svarbius tarpusavio ryšius. Vis dėlto daugybė homoseksualių asmenų savo seksualinę orientaciją slepia net nuo pačių artimiausių draugų bei šeimos narių bijodami galimo atstūmimo, patyčių ar persekiojimo. Kiek pagrįsta ši baimė?
Nors pastaraisiais dešimtmečiais visame pasaulyje požiūris į homoseksualius asmenis bei homoseksualumą kinta, tačiau seksualinių mažumų atstovai ir šiandien tebėra neigiamai vertinami aplinkinių. Dažniausiai dėl neigiamų aplinkinių nuostatų homoseksualūs asmenys nukenčia įvairiose mokymosi institucijose. Mokyklose homoseksualūs jaunuoliai patiria daugiau patyčių nei heteroseksualūs jų bendraamžiai, be to, atskleidę savo seksualinę orientaciją asmenys persekiojami dažniau nei ją slepiantieji (D'Augelli et al., 2002; Rivers, 2004; Takacs, 2007). Dažnai patyčių aukomis tampa lyties standartų neatitinkantys jaunuoliai, pavyzdžiui, švelnių manierų vaikinai (D'Augelli et al., 2002). Remiantis 2006 metais 37 Europos šalyse atlikto tyrimo rezultatais, seksualinių mažumų atstovai mokykloje patiria izoliaciją bei nematomumo jausmą ir yra priversti slėpti savo seksualinę orientaciją norėdami išvengti fizinio bei emocinio smurto (Takacs, 2007). Lietuvoje 37 procentai homoseksualių asmenų patiria kitų moksleivių ar studentų patyčias dėl savo seksualinės orientacijos, po 10 procentų – mokytojų ar dėstytojų patyčias ir kitų moksleivių ar studentų smurtą (Zdanevičius ir kt., 2007). Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad gėjai paprastai susilaukia daugiau neigiamų reakcijų savo atžvilgiu nei lesbietės ir dažniau laikomi psichiškai nesveikais (Herek, 2002).
Šiuo tyrimu siekiama atskleisti pagrindinius atsivėrimo psichologinius aspektus.
Tyrimo metodas ir dalyviai
Šiam tyrimui pasirinktas kokybinis tyrimo metodas grindžiamoji teorija (angl. grounded theory). Tyrime dalyvavo jauni homoseksualūs vyrai, atrinkti remiantis nurodytais kriterijais:
1) jie turi būti apsisprendę dėl savo seksualinės orientacijos ir save įvardinti kaip homoseksualius;
2) jie savo seksualinę orientaciją turi būti atskleidę bent vienam asmeniui iš jų aplinkos;
3) jų amžius turi būti nuo 18 iki 25 metų, kadangi tokio amžiaus asmenys studijuoja/mokosi ar bent jau yra neseniai studijavę/mokęsi mokslo įstaigose, kuriose gėjai dažniausiai susiduria su neigiamomis aplinkinių nuostatomis ir dėl to jų atsivėrimas komplikuojasi;
4) dalis tiriamųjų priklauso Tolerantiško jaunimo asociacijai, ginančiai homoseksualių asmenų teises, dalis – nepriklauso šiai ir panašioms organizacijoms.
Su tiriamaisiais interviu atlikti 2010 kovo-balandžio mėnesiais. Apklausti 7 vyrai. Bendras amžiaus vidurkis – 22,14 metų.
Rezultatai
1. Kas yra atsivėrimas?
Tyrimo dalyviai atsivėrimą nurodo suvokiantys kaip asmenybės raidos dalį. Pirmiausia žmogus turi pats suvokti savo seksualinę orientaciją ir aiškiai įvardinti ją sau. Kol asmuo pats dvejoja dėl savo seksualumo, atsivėrimas aplinkiniams nėra įmanomas. Tyrimo dalyviai nurodė ilgai analizavę save, bandę suprasti galimas priežastis, kurį laiką netgi neigę savo homoseksualumą.
(...) iki tol buvo toks labai ilgai užtrukęs periodas tokios kovos su savim. (...) pastaruosius metus gimtajame mieste gyvenant aš jau buvau su savim susitaikęs ir viskas buvo aišku, bet iki tol tai buvo kova su savim, tai niekas ir nežinojo, niekam nebuvo šnekama ir nebuvo to reikalo tokio [atsiverti kitiems].
Antrasis žingsnis po homoseksualumo įvardinimo sau yra kitų netradicinės seksualinės orientacijos asmenų radimas. Anot tyrimo dalyvių, kiti seksualinių mažumų atstovai yra reikšmingi asmeniui kaip svarbus informacijos bei socialinės ir emocinės paramos šaltinis.
(...) kaip užsienyje lietuviai buriasi į bendruomenes, nes yra lietuviai, taip ir heteroseksualioj bendruomenėj homoseksualūs asmenys, jie yra labiau linkę kartu bendrauti, nes nereikia aiškintis kiekvieno dalyko (...), kiekvieno dalyko atskirai, kad nevertintų tavo pomėgių, tavo išvaizdos, tavo elgesio manierų ir panašiai. Kad tave priimtų tokį kaip vieną ir nereiktų teisintis ir jaustis nejaukiai.
Po minėtų žingsnių ateina eilė ir pačiam atsivėrimui. Tyrimo dalyviai kaip reikšmingiausias patirtis išskiria patį pirmąjį atsivėrimą ir atsivėrimą tėvams. Anot jų, pirmasis atsivėrimas žymi naujo etapo pradžią: seksualinės orientacijos perkėlimą iš privačios sferos į santykius su aplinkiniais, viešos homoseksualaus asmens tapatybės kūrimo pradžią.
(...) tai buvo mano, galima sakyti, pirmasis kartas, kai aš kažkam pasakiau. Būdavo pokalbiai, būdavo, aišku, tie patys gėjai iš pažinčių svetainių ir apskritai... To žodžio bijojimas, „gėjus“, tu jo niekada gyvenime nepasakai, tai prisipažinsi kažkam, kaip tas žodis skambės iš tavo lūpų, tu jį pirmą kartą girdėsi, vos ne šitaip.
Atsivėrimas tėvams nurodomas kaip būtinas žingsnis homoseksualaus asmens raidoje – visi tyrimo dalyviai nurodė, jog tėvams atsiverti yra privaloma netgi tuo atveju, jei jie yra nusiteikę homofobiškai. Ši atsivėrimo patirtis yra labiausiai sukrečianti.
Nėra ko bijoti... Juo labiau draugų, nes draugai tai ateina, tai išeina, galbūt labiau reikia šeimos kažkokios reakcijos žiūrėti, paruošti juos, nes draugai, tai jie arba priima, arba ne.
2. Atsivėrimą skatinantys veiksniai
Visi tyrimo dalyviai nurodo savo seksualinę orientaciją supratę jau mokykloje, tačiau nesiryžę prabilti apie tai aplinkiniams, kadangi jautėsi priklausomi tiek nuo bendraamžių, tiek nuo tėvų. Pabaigę mokyklą ir pradėję studijuoti, apsigyvenę atskirai nuo tėvų ar įgiję finansinę nepriklausomybę jaunuoliai ėmėsi aktyviai kurti savo socialinę aplinką. Šiuo raidos etapu dauguma ėmė bendrauti su kitais homoseksualiais asmenimis bei atsiverti heteroseksualiems aplinkiams.
Tyrimo dalyviai nurodo, kad bene svarbiausią vaidmenį išaugęs savarankiškumas atlieka atsiveriant tėvams. Tik pradėjus gyventi atskirai atsivėrimas jiems ima atrodyti įmanomas, kadangi tuomet tėvų reakcija nebeturi tokios didelės įtakos homoseksualiam asmeniui.
Kai esi nepriklausomas nuo tėvų, turi darbą, pavyzdžiui, išsilavinimą, tai tada tu gali gyvent savo gyvenimą. (...) Pavyzdžiui, kai atvažiuoja žmonės iš kito miesto į Vilnių, arba iš kito miesto į kitą miestą, tai ten susiranda naujus draugus ir gali labiau gal atviraut.
Antrasis veiksnys, lengvinantis atsivėrimo patirtį, yra ilgalaikių santykių su partneriu užmezgimas. Šie santykiai žymi naują etapą homoseksualaus asmens gyvenime – jis ima kurti naują šeimą pamažu atsiskirdamas nuo tėvų. Partneris tampa svarbiu paramos šaltiniu, tad jaučiamasi drąsiau atsiveriant. Be to, turint nuolatinį partnerį yra sunkiau slėpti savo seksualinę orientaciją nuo aplinkinių. Įdomu tai, kad, anot tyrimo dalyvių, atsivėrimas labai svarbus ir santykių su partneriu kokybei – nuolatinis slapstymasis skatina slopinti jausmų raišką mylimam asmeniui, kelia diskomfortą ir tarpusavio ryšį daro nepilnavertį.
(...) jeigu aš galiu pasakyti savo draugams, kad va aš su šituo žmogum susitikinėju, tai galbūt ir tie santykiai tada bus rimtesni, na, nes gal aš galėsiu tiems draugams parodyti, o ne tiesiog slėpti ir vogti laiką.
Kaip dar vieną svarbų veiksnį, skatinantį atsivėrimą aplinkiniams, homoseksualūs asmenys nurodo siekį įgauti naujų socialinės paramos šaltinių bei sutvirtinti ryšius su aplinkiniais. Artimai bendraujant su aplinkiniais, seksualinę orientaciją nuslėpti yra labai sunku: tokiu atveju tenka meluoti ne tik apie partnerį, bet ir apie kitus dalykus, pavyzdžiui, laisvalaikį. Nuolatinis slapstymasis ir melavimas kenkia tarpusavio santykiams, kelia diskomfortą, kaltės jausmą, be to, didina homoseksualių asmenų jaučiamą izoliaciją, tad atsivėrimas yra būtinas siekiant išsaugoti reikšmingus tarpusavio ryšius.
Man kuo tai svarbu? Kad ne vien aš žinau ir ne vien tie, kurie yra panašūs į mane. Žino dar kažkas. Ir tada, kai būna, jog atrodo, kad labai didelė diskriminacija ir taip toliau, tai galbūt taip jaučiasi dėl to, kad niekam daugiau apie tai nepasakė, jie gyvena savo rately ir galbūt dėl to taip jaučiasi. Aš kai kažkam pasakau ir kas su manim bendrauja daugiau, visi žino, ir aš nejaučiu tos atskirties tokios. Aš susitinku su žmonėm, susitinku su draugais, kurie jau turi šeimas ir taip toliau. Nesijauti atskirtas visiškai.
3. Kliuviniai atsivėrimui
Nors tyrimo dalyviai nurodo, jog slėpdami savo seksualinę orientaciją nuo aplinkinių negali užmegzti pilnaverčių santykių su jais, tačiau kartu jaučia, jog homoseksualumas Lietuvoje yra daug audringų reakcijų sukeliantis reiškinys ir žinia apie jų pačių homoseksualumą gali įprastą bendravimą su aplinkiniais padaryti neįmanomą.
Prieš atsiveriant dažnai jaučiama baimė, nuogąstaujama dėl galimo atstūmimo, ryšių nutraukimo. Šis nerimas labai ryškus mokykloje, kadangi paauglystėje labai svarbu priklausyti bendraamžių gupei. Baimė, nenoras sukelti konflikto išlieka ir vėliau, net prieš atsiveriant artimiems žmonėms, kurie laikomi palaikančiais ir tolerantiškais. Ši atmetimo baimė susijusi su realia patirtimi – tyrimo dalyviai nurodo, kad yra arba girdėję iš kitų homoseksualių asmenų, kaip jie po atsivėrimo buvo atstumti, arba patyrę tai patys.
Bet apie moralinį tą saugumą, psichologinį kažkokį, ar neatstums, tai labai dažnai negali tiesiog žinoti. (...) gali pradžioj ženklai rodyti priešingai ir, kai jie sužino apie tave, jie gali labai staigiai pasikeisti.
Tyrimo dalyviai akcentuoja patiriamą vidinę sumaištį tarp siekio būti atviriems su aplinkiniais ir galimo atmetimo baimės. Šis vidinis konfliktas kelia didelį diskomfortą tiriamiesiems, tad dažnai atsivėrimas pasirenkamas kaip vienintelė išeitis šiam konfliktui sustabdyti – tai ypač ryšku kalbant apie atsivėrimą tėvams.
(...) mane tikriausiai visą laiką sulaiko nuo pasisakymo tai tas, kad tu pagalvoji: „O kokio velnio, vis tiek negyvensim kartu, negyvensiu aš su jais, tai kokio velnio dabar čia pradėti?“ Pradėti visą šitą galbūt, nežinau, galbūt konfliktą, galbūt ne konfliktą – nežinia, kuo ten viskas baigsis – bet visą tą procesą, kam jį pradėt? Kitą kartą pagalvoji, kad „ne, nes dabar vėl grįžau ir vėl turiu meluot. Tai nebenoriu daugiau meluot. Na tai tada reiktų šnekėtis, bet bijau šnekėtis“. Ir visą laiką tas toksai dialogas viduj, jis visą laiką vyksta vyksta vyksta ir aš manau, jis vieną dieną tiesiog užknis mane ir pasisakysiu, sakysiu: „Mama, jau užkniso mane, pakalbėkim.“
Kitas svarbus kliuvinys atsivėrimui yra heteronormatyvumas – tiriamieji nurodo, jog aplinkiniai dažnai laiko savaime suprantamu faktu, jog jie yra heteroseksualūs, ir dažnai klaidingai interpretuoja homoseksualaus asmens veiksmus, kelia klaidingus lūkesčius. Tai labai dažna bendraujant su artimais žmonėmis, tėvais, draugais, kurie domisi asmeniniu homoseksualaus asmens gyvenimu. Nuolatinis susidūrimas su klaidingais lūkesčiais kelia diskomfortą homoseksualiems asmenims, netgi skatina jausti kaltę. Šis jausmas labai ryškus kalbant apie tėvus – negalėdami sukurti šeimos su moterimi, susilaukti vaikų homoseksualūs asmenys nurodo jaučiantys, jog išduoda savo tėvų gyvenimo būdą.
Ta heteronorma, jeigu jinai nyktų, nebūtų tų išankstinių sumąstymų, kad kiekvienas turi būtinai mylėti priešingą lytį, tai būtų daug lengviau, ta prasme, tai yra lūkesčiai kažkurie, kurie į tave yra skiepijami, ir kai tu eini prieš tuos lūkesčius, tu turi jausti kažkokius jausmus. Ar tai kaltę, ar tai baimę, ar…
Įdomu tai, kad netgi tai atvejais, kai tiriamieji nori pataisyti aplinkinius, keliančius klaidingas prielaidas, ir siekia papasakoti apie savo homoseksualumą, šie jų atsivėrimą stengiasi sustabdyti ir blokuoja bet kokią informaciją apie jų seksualumą.Netgi tie, kurie įtaria asmens homoseksualumą, dažnai vengia apie tai prabilti bijodami suklysti arba įžeisti. Beje, netgi po paties atsivėrimo homoseksualumas aplinkiniams dažnai lieka tema tabu. Tačiau taip yra ne visais atvejais – dauguma tiriamųjų nurodė, jog po daugelio atsivėrimų jų seksualinė orientacija buvo sėkmingai integruota į tarpusavio santykius.
Tyrimo dalyviai nurodo, jog aplinkiniams dažnai labai trūksta teisingos informacijos apie homoseksualumą, dažnai jie vadovaujasi klaidingais stereotipais. Kaip vienas nemaloniausių nusistatymų nurodomas kalbėjimo apie homoseksualumą prilyginimas kalbėjimui vien apie lytinę sueitį. Tiriamieji jaučia neteisybę dėl to, kad jų atvirumą aplinkiniai laiko „lovos reikalų“ demonstravimu, nors heteroseksualių asmenų kalbėjimas apie romantinius partnerius nėra laikomas kalbomis apie seksą. Tokia nuostata skatina aplinkinius griežtai atmesti bet kokį kalbėjimą apie homoseksualumą, laikyti jį moraliai smerktinu, o atvirą homoseksualios poros prieraišumo demonstravimą vertinti kaip išsišokimą.
(...) dabar užtektų turbūt pažiūrėti pro langą ir pamatytumėm porą – vaikiną su mergina – praeinančių. Ar jie „rėkia“? O vaikinas su vaikinu praeinantys susikabinę, jie jau „rėktų“ tikrai garsiai. Vien tuo rankų susikabinimu.
Heteronormatyvumas daro įtaką ne tik atsivėrimui, bet ir pačiam homoseksualaus asmens savęs suvokimui. Savo seksualinę orientaciją tyrimo dalyviai suvokia kaip išskirtinę žymę, mano, kad tai matoma ir kitiems žmonėms, dėl to kai kuriais atvejais aplinkiniai linkę juos persekioti. Nėra aišku, kiek šie įtarimai pagrįsti, tačiau tiriamieji mini gatvėje sulaukiantys įvairių žvilgsnių, šnabždesių, jaučia, tarytum juos kažkas sektų.Kai kurie tyrimo dalyviai mini, kad suvokę savo seksualinę orientaciją pasijuto pasmerkti, negalintys gyventi pilnaverčio gyvenimo. Kalbėdami apie save jie kartais vartoja tokius žodžius kaip „ligonis“, „freak'as“, „iškrypėlis“ ir pan., kurie atspindi neigiamą visuomenės nuostatą jų atžvilgiu. Jie nurodo jaučiantys gėdą bei diskomfortą kalbėdami apie savo seksualinę orientaciją.
Fobija pasakyti tuos žodžius. Gal jeigu kažkaip kitaip pasakytum, tai būtų normaliai, bet pasakyti taip, kad aš homoseksualus, tai yra... Liežuvis neapsiverčia. Aš irgi dabar iš tikro čia šneku, tai šiek tiek kaip su kauke.
Perimtos neigiamos visuomenės nuostatos susijusios su nuolatiniu stresu, neigiamais išgyvenimais, tad tyrimo dalyviai mini dažnai besistengiantys pabėgti nuo minčių apie savo homoseksualumą, bent laikinai pamiršti jį: stengiasi užsiimti kuo įvairesne veikla, dalyvauti visuomeniniame gyvenime.
4. Atsivėrimo procesas
Apie asmens seksualinę orientaciją galima suprasti iš įvairių aplinkos detalių. Kaip vieną pavyzdžių tyrimo dalyviai pateikia išskirtinį manieringumą, kartais primenantį moterišką elgesį, nors tai ir nebūtinai tiesiogiai susiję su netradicine seksualine orientacija. Taip pat homoseksualumą gali išduoti ir profesinė veikla, neatitinkanti lyties standartų, priklausymas įvairioms organizacijoms, kovojančioms už seksualinių mažumų teises, lankymasis specifinėse vietose, pavyzdžiui, gėjų klubuose ar į seksualines mažumas orientuotose interneto svetainėse. Netgi specifinis savęs pateikimas tokiuose socialiniuose tinklalapiuose kaip www.facebook.com gali išduoti asmens seksualinę orientaciją. Mokykloje homoseksualumą išduoti gali bet koks kitoniškumo ženklas: kitokia mėgstama muzika, išsiskirianti išvaizda ir pan.
Svarbu atkreipti dėmesį, jog minėtieji ženklai dar nėra pakankamas kriterijus spręsti apie asmens homoseksualumą. Vis dėlto jie skatina kelti prielaidas apie buvimą kitokiam nei heteroseksuali dauguma. Tyrimo dalyviai teigia, jog tokie ženklai labai palengvina atsivėrimą: aplinkiniai jau turi prielaidų apie asmens seksualinę orientaciją, tad patiria mažesnį šoką jam atsivėrus.
Gal tie vaikinai, iš kurių taip matosi, gal jiems ir paprasčiau. Gan ilgai bendraujant su žmonėmis, jau žmonės įtarinėja ir mato – jau kai pripranti prie žmogaus, jau tas nelabai turi didelės įtakos. Bet kai jie nė neįsivaizduoja, kad taip, tada būna: „oba”. Tada būna jau sunku. Negali tikėtis vien gerų, tolerantiškų tokių reakcijų. Tas retai būna.
Antrasis būdas, kaip aplinkiniai gali sužinoti apie asmens seksualinę orientaciją, yra informacijos nutekėjimas, t.y. kai apie jų seksualinę orientaciją pasako kiti asmenys. Šio informacijos nutekėjimo vengiama, kol asmuo dar pats abejoja dėl savo seksualinės orientacijos, ypač jei dar nėra atsivėręs tėvams.Visgi dauguma tyrimo dalyvių nurodė į jį žiūrintys neutraliai ar netgi teigiamai, kadangi jis apsaugo nuo tiesioginio susidūrimo su pradine aplinkinių reakcija į jų homoseksualumą.
Trečiasis seksualinės orientacijos atskeidimo būdas yra paties homoseksualaus asmens inicijuotas atsivėrimas aiškiai įvardinant savo seksualinę orientaciją pašnekovui arba leidžiant akivaizdžiai ją suprasti (pavyzdžiui, viešai rodant prieraišumo ženklus savo partneriui: apkabinant, pabučiuojant, paimant už rankos ir pan.). Tiriamieji nurodo dažniausiai atsiveriantys bendraudami su kitu asmeniu akis į akį, visgi dalis tiriamųjų nurodo pernelyg nerimaujantys dėl galimos pašnekovo reakcijos, tad renkasi netiesioginės komunikacijos kanalus (atsivėrimą laiškais, internetu). Visgi nesulaukę grįžtamojo ryšio jie taip ir nežino, kaip kitas žmogus priima jų seksualinę orientaciją, tad dalis tiriamųjų atsivėrimą tokiu būdu laiko nepriimtinu.
(…) norisi matyti žmogų priešais save ir matyti, ką jis iš tikrųjų galvoja. Aš vengiu kažkaip tokių dalykų [atsivėrimą] daryti internete. Ir iš kitos pusės, man tai yra žmogaus negerbimas. Paėmiau ir parašiau tau maždaug žinutę kažkur skype. Gyvai pasakyti yra kitaip. Nereikia iš to sukurti kažkokios rimtos aplinkos, bet tiesiog natūraliai, kai tu žmogui pasakai gyvai, tai tiesiog parodai žmogui, kad tu juo pasitiki, tau rūpi jo nuomonė.
Dalis tiriamųjų atsiveria pristatydami savo partnerį, pasirodydami su juo viešumoje, atvirai rodydami prieraišumą jam. Visgi daliai tiriamųjų pasirodymas su partneriu be pokalbio apie savo seksualinę orientaciją atrodo nesaugus, iškelia daug papildomų sunkumų: aplinkiniai gali varžytis apie tai kalbėti, vengti klausinėti, netgi nėra aišku, kaip jie priima asmens homoseksualumą – tolesniame bendravime seksualinė orientacija lieka nutylima. Atsivėrimas pokalbio metu skatina tarpusavio dialogą ir padeda lengviau integruoti homoseksualumą į tarpusavio santykius.
Prieš atsiverdami tiriamieji nurodo tikrinantys aplinkinių žinias bei nuostatas homoseksualumo atžvilgiu. Tai jie daro stebėdami reakcijas į medijose pateikiamą informaciją apie netradicinės seksualinės orientacijos asmenis, kitaip atrodančius žmones gatvėse. Vertinamas ne tik požiūris į homoseksualumą, bet ir bendras tolerancijos lygis, atvirumas aplinkai, gebėjimas priimti kitokius. Jei asmuo rodo daug homofobiškų nuostatų, atsiverti jam bus vengiama.
Kai kurie tyrimo dalyviai prieš atsiverdami siekia kuo labiau suartėti su žmonėmis, kuriems ketina atsiverti, skatina aplinkinius kuo geriau pažinti ir priimti juos. Tokiu atveju jie savo partnerį iš pradžių gali pristatyti kaip bičiulį, leisti aplinkiniams geriau su juo susipažinti, prie jo priprasti, o tik po to atskleisti tikruosius tarpusavio ryšius.
Aš pirmiausia noriu, kad su manim susipažintų pirmiausia, ne su kuo aš miegu, (...) bet koks aš esu žmogus, nes dabar, sakau, visi vertina pagal kažkokius stereotipus. Pirmiausia kai susipažįsta, kad tu esi žmogus, kad tu esi asmenybė, tada jiems lengviau priimti tave, kad tu esi homoseksualus žmogus.
Tyrimo dalyviai nurodo naudojantys ir kitokią pasiruošimo atsivėrimui strategiją: pirmiausia jie bando keisti aplinkinių nuostatas homoseksualumo atžvilgiu diskutuodami su jais, teikdami informaciją. Tik vėliau atsiveria jiems tikėdamiesi, kad tuomet aplinkiniai lengviau priims ir jų homoseksualumą.
Nuostatų keitimas ir suartėjimo strategija dažnai vyksta kartu. Šis „dirvos paruošimas“ labai svarbus prieš atsiveriant tėvams, kadangi dėl jų reakcijos nuogąstaujama labiau nei dėl kitų aplinkinių.
Visi minėtieji procesai kaskart patiriami iš naujo, kadangi, anot tiriamųjų, kiekvienas atsivėrimas kaskart vyksta vis iš naujo.
Nesvarbu, kiek žmonių žino, kiekvienąkart pasisakant tai yra... Jeigu aš nutarčiau viešai atsiverti (...), tai tuomet gal visai nesvarbu būtų tie žmonės arba neakcentuotum kiekvieno žmogaus atskirai. Dabar, kai yra vienas žmogus, tu jį įvertini, ar gali pasakyt, ar negali pasakyt. Gali pasakyti, tai tada pasakai. Tada atsiranda kitas žmogus.
Išvados
1. Homoseksualių asmenų atsivėrimas – laike besitęsiantis procesas, apimantis tokius raidos uždavinius kaip homoseksualumo supratimas ir įvardinimas sau, kitų homoseksualių asmenų radimas bei atsivėrimas kitiems aplinkiniams.
2. Jaunų homoseksualių vyrų sprendimą atsiverti skatina:
· didėjantis autonomiškumas, kuris susijęs su juntama laisve atsiverti aplinkiniams;
· turimas partneris;
· socialinė parama: turimi socialinės paramos šaltiniai skatina jaustis saugiau atsiveriant aplinkiniams, o ir pats seksualinės orientacijos atskleidimas svarbus siekiant rasti naujų socialinės paramos šaltinių bei turimą socialinę paramą darant efektyvesnę.
3. Homoseksualius asmenis nuo atsivėrimo sulaiko:
· aplinkiniai asmens homoseksualumą gali numanyti iš netiesioginių ženklų net nesiekiant atsiverti;
· asmens homoseksualumą gali atskleisti kiti asmenys;
· homoseksualus asmuo gali pats siekti atsiverti aplinkiniams prieš tai tikslingai duodamas tam tikrus ženklus, tikrindamas aplinkinių atvirumą bei toleranciją, siekdamas labiau suartėti su jais, o po to aiškiai atskleisdamas savo seksualinę orientaciją.
Seksualinės orientacijos atskleidimas aplinkiniams arba kitaip – atsivėrimas (angl. coming-out) yra svarbus žingsnis siekiant suartėti su aplinkiniais bei sutvirtinti svarbius tarpusavio ryšius. Vis dėlto daugybė homoseksualių asmenų savo seksualinę orientaciją slepia net nuo pačių artimiausių draugų bei šeimos narių bijodami galimo atstūmimo, patyčių ar persekiojimo. Kiek pagrįsta ši baimė?
Nors pastaraisiais dešimtmečiais visame pasaulyje požiūris į homoseksualius asmenis bei homoseksualumą kinta, tačiau seksualinių mažumų atstovai ir šiandien tebėra neigiamai vertinami aplinkinių. Dažniausiai dėl neigiamų aplinkinių nuostatų homoseksualūs asmenys nukenčia įvairiose mokymosi institucijose. Mokyklose homoseksualūs jaunuoliai patiria daugiau patyčių nei heteroseksualūs jų bendraamžiai, be to, atskleidę savo seksualinę orientaciją asmenys persekiojami dažniau nei ją slepiantieji (D'Augelli et al., 2002; Rivers, 2004; Takacs, 2007). Dažnai patyčių aukomis tampa lyties standartų neatitinkantys jaunuoliai, pavyzdžiui, švelnių manierų vaikinai (D'Augelli et al., 2002). Remiantis 2006 metais 37 Europos šalyse atlikto tyrimo rezultatais, seksualinių mažumų atstovai mokykloje patiria izoliaciją bei nematomumo jausmą ir yra priversti slėpti savo seksualinę orientaciją norėdami išvengti fizinio bei emocinio smurto (Takacs, 2007). Lietuvoje 37 procentai homoseksualių asmenų patiria kitų moksleivių ar studentų patyčias dėl savo seksualinės orientacijos, po 10 procentų – mokytojų ar dėstytojų patyčias ir kitų moksleivių ar studentų smurtą (Zdanevičius ir kt., 2007). Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad gėjai paprastai susilaukia daugiau neigiamų reakcijų savo atžvilgiu nei lesbietės ir dažniau laikomi psichiškai nesveikais (Herek, 2002).
Šiuo tyrimu siekiama atskleisti pagrindinius atsivėrimo psichologinius aspektus.
Tyrimo metodas ir dalyviai
Šiam tyrimui pasirinktas kokybinis tyrimo metodas grindžiamoji teorija (angl. grounded theory). Tyrime dalyvavo jauni homoseksualūs vyrai, atrinkti remiantis nurodytais kriterijais:
1) jie turi būti apsisprendę dėl savo seksualinės orientacijos ir save įvardinti kaip homoseksualius;
2) jie savo seksualinę orientaciją turi būti atskleidę bent vienam asmeniui iš jų aplinkos;
3) jų amžius turi būti nuo 18 iki 25 metų, kadangi tokio amžiaus asmenys studijuoja/mokosi ar bent jau yra neseniai studijavę/mokęsi mokslo įstaigose, kuriose gėjai dažniausiai susiduria su neigiamomis aplinkinių nuostatomis ir dėl to jų atsivėrimas komplikuojasi;
4) dalis tiriamųjų priklauso Tolerantiško jaunimo asociacijai, ginančiai homoseksualių asmenų teises, dalis – nepriklauso šiai ir panašioms organizacijoms.
Su tiriamaisiais interviu atlikti 2010 kovo-balandžio mėnesiais. Apklausti 7 vyrai. Bendras amžiaus vidurkis – 22,14 metų.
Rezultatai
1. Kas yra atsivėrimas?
Tyrimo dalyviai atsivėrimą nurodo suvokiantys kaip asmenybės raidos dalį. Pirmiausia žmogus turi pats suvokti savo seksualinę orientaciją ir aiškiai įvardinti ją sau. Kol asmuo pats dvejoja dėl savo seksualumo, atsivėrimas aplinkiniams nėra įmanomas. Tyrimo dalyviai nurodė ilgai analizavę save, bandę suprasti galimas priežastis, kurį laiką netgi neigę savo homoseksualumą.
(...) iki tol buvo toks labai ilgai užtrukęs periodas tokios kovos su savim. (...) pastaruosius metus gimtajame mieste gyvenant aš jau buvau su savim susitaikęs ir viskas buvo aišku, bet iki tol tai buvo kova su savim, tai niekas ir nežinojo, niekam nebuvo šnekama ir nebuvo to reikalo tokio [atsiverti kitiems].
Antrasis žingsnis po homoseksualumo įvardinimo sau yra kitų netradicinės seksualinės orientacijos asmenų radimas. Anot tyrimo dalyvių, kiti seksualinių mažumų atstovai yra reikšmingi asmeniui kaip svarbus informacijos bei socialinės ir emocinės paramos šaltinis.
(...) kaip užsienyje lietuviai buriasi į bendruomenes, nes yra lietuviai, taip ir heteroseksualioj bendruomenėj homoseksualūs asmenys, jie yra labiau linkę kartu bendrauti, nes nereikia aiškintis kiekvieno dalyko (...), kiekvieno dalyko atskirai, kad nevertintų tavo pomėgių, tavo išvaizdos, tavo elgesio manierų ir panašiai. Kad tave priimtų tokį kaip vieną ir nereiktų teisintis ir jaustis nejaukiai.
Po minėtų žingsnių ateina eilė ir pačiam atsivėrimui. Tyrimo dalyviai kaip reikšmingiausias patirtis išskiria patį pirmąjį atsivėrimą ir atsivėrimą tėvams. Anot jų, pirmasis atsivėrimas žymi naujo etapo pradžią: seksualinės orientacijos perkėlimą iš privačios sferos į santykius su aplinkiniais, viešos homoseksualaus asmens tapatybės kūrimo pradžią.
(...) tai buvo mano, galima sakyti, pirmasis kartas, kai aš kažkam pasakiau. Būdavo pokalbiai, būdavo, aišku, tie patys gėjai iš pažinčių svetainių ir apskritai... To žodžio bijojimas, „gėjus“, tu jo niekada gyvenime nepasakai, tai prisipažinsi kažkam, kaip tas žodis skambės iš tavo lūpų, tu jį pirmą kartą girdėsi, vos ne šitaip.
Atsivėrimas tėvams nurodomas kaip būtinas žingsnis homoseksualaus asmens raidoje – visi tyrimo dalyviai nurodė, jog tėvams atsiverti yra privaloma netgi tuo atveju, jei jie yra nusiteikę homofobiškai. Ši atsivėrimo patirtis yra labiausiai sukrečianti.
Nėra ko bijoti... Juo labiau draugų, nes draugai tai ateina, tai išeina, galbūt labiau reikia šeimos kažkokios reakcijos žiūrėti, paruošti juos, nes draugai, tai jie arba priima, arba ne.
2. Atsivėrimą skatinantys veiksniai
Visi tyrimo dalyviai nurodo savo seksualinę orientaciją supratę jau mokykloje, tačiau nesiryžę prabilti apie tai aplinkiniams, kadangi jautėsi priklausomi tiek nuo bendraamžių, tiek nuo tėvų. Pabaigę mokyklą ir pradėję studijuoti, apsigyvenę atskirai nuo tėvų ar įgiję finansinę nepriklausomybę jaunuoliai ėmėsi aktyviai kurti savo socialinę aplinką. Šiuo raidos etapu dauguma ėmė bendrauti su kitais homoseksualiais asmenimis bei atsiverti heteroseksualiems aplinkiams.
Tyrimo dalyviai nurodo, kad bene svarbiausią vaidmenį išaugęs savarankiškumas atlieka atsiveriant tėvams. Tik pradėjus gyventi atskirai atsivėrimas jiems ima atrodyti įmanomas, kadangi tuomet tėvų reakcija nebeturi tokios didelės įtakos homoseksualiam asmeniui.
Kai esi nepriklausomas nuo tėvų, turi darbą, pavyzdžiui, išsilavinimą, tai tada tu gali gyvent savo gyvenimą. (...) Pavyzdžiui, kai atvažiuoja žmonės iš kito miesto į Vilnių, arba iš kito miesto į kitą miestą, tai ten susiranda naujus draugus ir gali labiau gal atviraut.
Antrasis veiksnys, lengvinantis atsivėrimo patirtį, yra ilgalaikių santykių su partneriu užmezgimas. Šie santykiai žymi naują etapą homoseksualaus asmens gyvenime – jis ima kurti naują šeimą pamažu atsiskirdamas nuo tėvų. Partneris tampa svarbiu paramos šaltiniu, tad jaučiamasi drąsiau atsiveriant. Be to, turint nuolatinį partnerį yra sunkiau slėpti savo seksualinę orientaciją nuo aplinkinių. Įdomu tai, kad, anot tyrimo dalyvių, atsivėrimas labai svarbus ir santykių su partneriu kokybei – nuolatinis slapstymasis skatina slopinti jausmų raišką mylimam asmeniui, kelia diskomfortą ir tarpusavio ryšį daro nepilnavertį.
(...) jeigu aš galiu pasakyti savo draugams, kad va aš su šituo žmogum susitikinėju, tai galbūt ir tie santykiai tada bus rimtesni, na, nes gal aš galėsiu tiems draugams parodyti, o ne tiesiog slėpti ir vogti laiką.
Kaip dar vieną svarbų veiksnį, skatinantį atsivėrimą aplinkiniams, homoseksualūs asmenys nurodo siekį įgauti naujų socialinės paramos šaltinių bei sutvirtinti ryšius su aplinkiniais. Artimai bendraujant su aplinkiniais, seksualinę orientaciją nuslėpti yra labai sunku: tokiu atveju tenka meluoti ne tik apie partnerį, bet ir apie kitus dalykus, pavyzdžiui, laisvalaikį. Nuolatinis slapstymasis ir melavimas kenkia tarpusavio santykiams, kelia diskomfortą, kaltės jausmą, be to, didina homoseksualių asmenų jaučiamą izoliaciją, tad atsivėrimas yra būtinas siekiant išsaugoti reikšmingus tarpusavio ryšius.
Man kuo tai svarbu? Kad ne vien aš žinau ir ne vien tie, kurie yra panašūs į mane. Žino dar kažkas. Ir tada, kai būna, jog atrodo, kad labai didelė diskriminacija ir taip toliau, tai galbūt taip jaučiasi dėl to, kad niekam daugiau apie tai nepasakė, jie gyvena savo rately ir galbūt dėl to taip jaučiasi. Aš kai kažkam pasakau ir kas su manim bendrauja daugiau, visi žino, ir aš nejaučiu tos atskirties tokios. Aš susitinku su žmonėm, susitinku su draugais, kurie jau turi šeimas ir taip toliau. Nesijauti atskirtas visiškai.
3. Kliuviniai atsivėrimui
Nors tyrimo dalyviai nurodo, jog slėpdami savo seksualinę orientaciją nuo aplinkinių negali užmegzti pilnaverčių santykių su jais, tačiau kartu jaučia, jog homoseksualumas Lietuvoje yra daug audringų reakcijų sukeliantis reiškinys ir žinia apie jų pačių homoseksualumą gali įprastą bendravimą su aplinkiniais padaryti neįmanomą.
Prieš atsiveriant dažnai jaučiama baimė, nuogąstaujama dėl galimo atstūmimo, ryšių nutraukimo. Šis nerimas labai ryškus mokykloje, kadangi paauglystėje labai svarbu priklausyti bendraamžių gupei. Baimė, nenoras sukelti konflikto išlieka ir vėliau, net prieš atsiveriant artimiems žmonėms, kurie laikomi palaikančiais ir tolerantiškais. Ši atmetimo baimė susijusi su realia patirtimi – tyrimo dalyviai nurodo, kad yra arba girdėję iš kitų homoseksualių asmenų, kaip jie po atsivėrimo buvo atstumti, arba patyrę tai patys.
Bet apie moralinį tą saugumą, psichologinį kažkokį, ar neatstums, tai labai dažnai negali tiesiog žinoti. (...) gali pradžioj ženklai rodyti priešingai ir, kai jie sužino apie tave, jie gali labai staigiai pasikeisti.
Tyrimo dalyviai akcentuoja patiriamą vidinę sumaištį tarp siekio būti atviriems su aplinkiniais ir galimo atmetimo baimės. Šis vidinis konfliktas kelia didelį diskomfortą tiriamiesiems, tad dažnai atsivėrimas pasirenkamas kaip vienintelė išeitis šiam konfliktui sustabdyti – tai ypač ryšku kalbant apie atsivėrimą tėvams.
(...) mane tikriausiai visą laiką sulaiko nuo pasisakymo tai tas, kad tu pagalvoji: „O kokio velnio, vis tiek negyvensim kartu, negyvensiu aš su jais, tai kokio velnio dabar čia pradėti?“ Pradėti visą šitą galbūt, nežinau, galbūt konfliktą, galbūt ne konfliktą – nežinia, kuo ten viskas baigsis – bet visą tą procesą, kam jį pradėt? Kitą kartą pagalvoji, kad „ne, nes dabar vėl grįžau ir vėl turiu meluot. Tai nebenoriu daugiau meluot. Na tai tada reiktų šnekėtis, bet bijau šnekėtis“. Ir visą laiką tas toksai dialogas viduj, jis visą laiką vyksta vyksta vyksta ir aš manau, jis vieną dieną tiesiog užknis mane ir pasisakysiu, sakysiu: „Mama, jau užkniso mane, pakalbėkim.“
Kitas svarbus kliuvinys atsivėrimui yra heteronormatyvumas – tiriamieji nurodo, jog aplinkiniai dažnai laiko savaime suprantamu faktu, jog jie yra heteroseksualūs, ir dažnai klaidingai interpretuoja homoseksualaus asmens veiksmus, kelia klaidingus lūkesčius. Tai labai dažna bendraujant su artimais žmonėmis, tėvais, draugais, kurie domisi asmeniniu homoseksualaus asmens gyvenimu. Nuolatinis susidūrimas su klaidingais lūkesčiais kelia diskomfortą homoseksualiems asmenims, netgi skatina jausti kaltę. Šis jausmas labai ryškus kalbant apie tėvus – negalėdami sukurti šeimos su moterimi, susilaukti vaikų homoseksualūs asmenys nurodo jaučiantys, jog išduoda savo tėvų gyvenimo būdą.
Ta heteronorma, jeigu jinai nyktų, nebūtų tų išankstinių sumąstymų, kad kiekvienas turi būtinai mylėti priešingą lytį, tai būtų daug lengviau, ta prasme, tai yra lūkesčiai kažkurie, kurie į tave yra skiepijami, ir kai tu eini prieš tuos lūkesčius, tu turi jausti kažkokius jausmus. Ar tai kaltę, ar tai baimę, ar…
Įdomu tai, kad netgi tai atvejais, kai tiriamieji nori pataisyti aplinkinius, keliančius klaidingas prielaidas, ir siekia papasakoti apie savo homoseksualumą, šie jų atsivėrimą stengiasi sustabdyti ir blokuoja bet kokią informaciją apie jų seksualumą.Netgi tie, kurie įtaria asmens homoseksualumą, dažnai vengia apie tai prabilti bijodami suklysti arba įžeisti. Beje, netgi po paties atsivėrimo homoseksualumas aplinkiniams dažnai lieka tema tabu. Tačiau taip yra ne visais atvejais – dauguma tiriamųjų nurodė, jog po daugelio atsivėrimų jų seksualinė orientacija buvo sėkmingai integruota į tarpusavio santykius.
Tyrimo dalyviai nurodo, jog aplinkiniams dažnai labai trūksta teisingos informacijos apie homoseksualumą, dažnai jie vadovaujasi klaidingais stereotipais. Kaip vienas nemaloniausių nusistatymų nurodomas kalbėjimo apie homoseksualumą prilyginimas kalbėjimui vien apie lytinę sueitį. Tiriamieji jaučia neteisybę dėl to, kad jų atvirumą aplinkiniai laiko „lovos reikalų“ demonstravimu, nors heteroseksualių asmenų kalbėjimas apie romantinius partnerius nėra laikomas kalbomis apie seksą. Tokia nuostata skatina aplinkinius griežtai atmesti bet kokį kalbėjimą apie homoseksualumą, laikyti jį moraliai smerktinu, o atvirą homoseksualios poros prieraišumo demonstravimą vertinti kaip išsišokimą.
(...) dabar užtektų turbūt pažiūrėti pro langą ir pamatytumėm porą – vaikiną su mergina – praeinančių. Ar jie „rėkia“? O vaikinas su vaikinu praeinantys susikabinę, jie jau „rėktų“ tikrai garsiai. Vien tuo rankų susikabinimu.
Heteronormatyvumas daro įtaką ne tik atsivėrimui, bet ir pačiam homoseksualaus asmens savęs suvokimui. Savo seksualinę orientaciją tyrimo dalyviai suvokia kaip išskirtinę žymę, mano, kad tai matoma ir kitiems žmonėms, dėl to kai kuriais atvejais aplinkiniai linkę juos persekioti. Nėra aišku, kiek šie įtarimai pagrįsti, tačiau tiriamieji mini gatvėje sulaukiantys įvairių žvilgsnių, šnabždesių, jaučia, tarytum juos kažkas sektų.Kai kurie tyrimo dalyviai mini, kad suvokę savo seksualinę orientaciją pasijuto pasmerkti, negalintys gyventi pilnaverčio gyvenimo. Kalbėdami apie save jie kartais vartoja tokius žodžius kaip „ligonis“, „freak'as“, „iškrypėlis“ ir pan., kurie atspindi neigiamą visuomenės nuostatą jų atžvilgiu. Jie nurodo jaučiantys gėdą bei diskomfortą kalbėdami apie savo seksualinę orientaciją.
Fobija pasakyti tuos žodžius. Gal jeigu kažkaip kitaip pasakytum, tai būtų normaliai, bet pasakyti taip, kad aš homoseksualus, tai yra... Liežuvis neapsiverčia. Aš irgi dabar iš tikro čia šneku, tai šiek tiek kaip su kauke.
Perimtos neigiamos visuomenės nuostatos susijusios su nuolatiniu stresu, neigiamais išgyvenimais, tad tyrimo dalyviai mini dažnai besistengiantys pabėgti nuo minčių apie savo homoseksualumą, bent laikinai pamiršti jį: stengiasi užsiimti kuo įvairesne veikla, dalyvauti visuomeniniame gyvenime.
4. Atsivėrimo procesas
Apie asmens seksualinę orientaciją galima suprasti iš įvairių aplinkos detalių. Kaip vieną pavyzdžių tyrimo dalyviai pateikia išskirtinį manieringumą, kartais primenantį moterišką elgesį, nors tai ir nebūtinai tiesiogiai susiję su netradicine seksualine orientacija. Taip pat homoseksualumą gali išduoti ir profesinė veikla, neatitinkanti lyties standartų, priklausymas įvairioms organizacijoms, kovojančioms už seksualinių mažumų teises, lankymasis specifinėse vietose, pavyzdžiui, gėjų klubuose ar į seksualines mažumas orientuotose interneto svetainėse. Netgi specifinis savęs pateikimas tokiuose socialiniuose tinklalapiuose kaip www.facebook.com gali išduoti asmens seksualinę orientaciją. Mokykloje homoseksualumą išduoti gali bet koks kitoniškumo ženklas: kitokia mėgstama muzika, išsiskirianti išvaizda ir pan.
Svarbu atkreipti dėmesį, jog minėtieji ženklai dar nėra pakankamas kriterijus spręsti apie asmens homoseksualumą. Vis dėlto jie skatina kelti prielaidas apie buvimą kitokiam nei heteroseksuali dauguma. Tyrimo dalyviai teigia, jog tokie ženklai labai palengvina atsivėrimą: aplinkiniai jau turi prielaidų apie asmens seksualinę orientaciją, tad patiria mažesnį šoką jam atsivėrus.
Gal tie vaikinai, iš kurių taip matosi, gal jiems ir paprasčiau. Gan ilgai bendraujant su žmonėmis, jau žmonės įtarinėja ir mato – jau kai pripranti prie žmogaus, jau tas nelabai turi didelės įtakos. Bet kai jie nė neįsivaizduoja, kad taip, tada būna: „oba”. Tada būna jau sunku. Negali tikėtis vien gerų, tolerantiškų tokių reakcijų. Tas retai būna.
Antrasis būdas, kaip aplinkiniai gali sužinoti apie asmens seksualinę orientaciją, yra informacijos nutekėjimas, t.y. kai apie jų seksualinę orientaciją pasako kiti asmenys. Šio informacijos nutekėjimo vengiama, kol asmuo dar pats abejoja dėl savo seksualinės orientacijos, ypač jei dar nėra atsivėręs tėvams.Visgi dauguma tyrimo dalyvių nurodė į jį žiūrintys neutraliai ar netgi teigiamai, kadangi jis apsaugo nuo tiesioginio susidūrimo su pradine aplinkinių reakcija į jų homoseksualumą.
Trečiasis seksualinės orientacijos atskeidimo būdas yra paties homoseksualaus asmens inicijuotas atsivėrimas aiškiai įvardinant savo seksualinę orientaciją pašnekovui arba leidžiant akivaizdžiai ją suprasti (pavyzdžiui, viešai rodant prieraišumo ženklus savo partneriui: apkabinant, pabučiuojant, paimant už rankos ir pan.). Tiriamieji nurodo dažniausiai atsiveriantys bendraudami su kitu asmeniu akis į akį, visgi dalis tiriamųjų nurodo pernelyg nerimaujantys dėl galimos pašnekovo reakcijos, tad renkasi netiesioginės komunikacijos kanalus (atsivėrimą laiškais, internetu). Visgi nesulaukę grįžtamojo ryšio jie taip ir nežino, kaip kitas žmogus priima jų seksualinę orientaciją, tad dalis tiriamųjų atsivėrimą tokiu būdu laiko nepriimtinu.
(…) norisi matyti žmogų priešais save ir matyti, ką jis iš tikrųjų galvoja. Aš vengiu kažkaip tokių dalykų [atsivėrimą] daryti internete. Ir iš kitos pusės, man tai yra žmogaus negerbimas. Paėmiau ir parašiau tau maždaug žinutę kažkur skype. Gyvai pasakyti yra kitaip. Nereikia iš to sukurti kažkokios rimtos aplinkos, bet tiesiog natūraliai, kai tu žmogui pasakai gyvai, tai tiesiog parodai žmogui, kad tu juo pasitiki, tau rūpi jo nuomonė.
Dalis tiriamųjų atsiveria pristatydami savo partnerį, pasirodydami su juo viešumoje, atvirai rodydami prieraišumą jam. Visgi daliai tiriamųjų pasirodymas su partneriu be pokalbio apie savo seksualinę orientaciją atrodo nesaugus, iškelia daug papildomų sunkumų: aplinkiniai gali varžytis apie tai kalbėti, vengti klausinėti, netgi nėra aišku, kaip jie priima asmens homoseksualumą – tolesniame bendravime seksualinė orientacija lieka nutylima. Atsivėrimas pokalbio metu skatina tarpusavio dialogą ir padeda lengviau integruoti homoseksualumą į tarpusavio santykius.
Prieš atsiverdami tiriamieji nurodo tikrinantys aplinkinių žinias bei nuostatas homoseksualumo atžvilgiu. Tai jie daro stebėdami reakcijas į medijose pateikiamą informaciją apie netradicinės seksualinės orientacijos asmenis, kitaip atrodančius žmones gatvėse. Vertinamas ne tik požiūris į homoseksualumą, bet ir bendras tolerancijos lygis, atvirumas aplinkai, gebėjimas priimti kitokius. Jei asmuo rodo daug homofobiškų nuostatų, atsiverti jam bus vengiama.
Kai kurie tyrimo dalyviai prieš atsiverdami siekia kuo labiau suartėti su žmonėmis, kuriems ketina atsiverti, skatina aplinkinius kuo geriau pažinti ir priimti juos. Tokiu atveju jie savo partnerį iš pradžių gali pristatyti kaip bičiulį, leisti aplinkiniams geriau su juo susipažinti, prie jo priprasti, o tik po to atskleisti tikruosius tarpusavio ryšius.
Aš pirmiausia noriu, kad su manim susipažintų pirmiausia, ne su kuo aš miegu, (...) bet koks aš esu žmogus, nes dabar, sakau, visi vertina pagal kažkokius stereotipus. Pirmiausia kai susipažįsta, kad tu esi žmogus, kad tu esi asmenybė, tada jiems lengviau priimti tave, kad tu esi homoseksualus žmogus.
Tyrimo dalyviai nurodo naudojantys ir kitokią pasiruošimo atsivėrimui strategiją: pirmiausia jie bando keisti aplinkinių nuostatas homoseksualumo atžvilgiu diskutuodami su jais, teikdami informaciją. Tik vėliau atsiveria jiems tikėdamiesi, kad tuomet aplinkiniai lengviau priims ir jų homoseksualumą.
Nuostatų keitimas ir suartėjimo strategija dažnai vyksta kartu. Šis „dirvos paruošimas“ labai svarbus prieš atsiveriant tėvams, kadangi dėl jų reakcijos nuogąstaujama labiau nei dėl kitų aplinkinių.
Visi minėtieji procesai kaskart patiriami iš naujo, kadangi, anot tiriamųjų, kiekvienas atsivėrimas kaskart vyksta vis iš naujo.
Nesvarbu, kiek žmonių žino, kiekvienąkart pasisakant tai yra... Jeigu aš nutarčiau viešai atsiverti (...), tai tuomet gal visai nesvarbu būtų tie žmonės arba neakcentuotum kiekvieno žmogaus atskirai. Dabar, kai yra vienas žmogus, tu jį įvertini, ar gali pasakyt, ar negali pasakyt. Gali pasakyti, tai tada pasakai. Tada atsiranda kitas žmogus.
Išvados
1. Homoseksualių asmenų atsivėrimas – laike besitęsiantis procesas, apimantis tokius raidos uždavinius kaip homoseksualumo supratimas ir įvardinimas sau, kitų homoseksualių asmenų radimas bei atsivėrimas kitiems aplinkiniams.
2. Jaunų homoseksualių vyrų sprendimą atsiverti skatina:
· didėjantis autonomiškumas, kuris susijęs su juntama laisve atsiverti aplinkiniams;
· turimas partneris;
· socialinė parama: turimi socialinės paramos šaltiniai skatina jaustis saugiau atsiveriant aplinkiniams, o ir pats seksualinės orientacijos atskleidimas svarbus siekiant rasti naujų socialinės paramos šaltinių bei turimą socialinę paramą darant efektyvesnę.
3. Homoseksualius asmenis nuo atsivėrimo sulaiko:
- galimo atmetimo, turimų socialinės paramos šaltinių praradimo baimė;
- heteronormatyvumo vyravimas bei homoseksualių vaikinų patiriamas mažumų stresas.
· aplinkiniai asmens homoseksualumą gali numanyti iš netiesioginių ženklų net nesiekiant atsiverti;
· asmens homoseksualumą gali atskleisti kiti asmenys;
· homoseksualus asmuo gali pats siekti atsiverti aplinkiniams prieš tai tikslingai duodamas tam tikrus ženklus, tikrindamas aplinkinių atvirumą bei toleranciją, siekdamas labiau suartėti su jais, o po to aiškiai atskleisdamas savo seksualinę orientaciją.
Autorė: Justė V. ([email protected])
